Beveik niekada

Įsimylėjėliams ir svajotojams bei visiems tiems, kuriems neteko patirti nei viena, nei kita.
Kartais gyvenime reikia nukrypti nuo įprasto kurso. Sėsti į pirmą pasitaikiusį autobusą ir važiuoti ten, kur pakuždės širdis.
Taip Kem ir padarė.
Prieš metus netekusi mylimojo dvidešimtmetė Kemrina bando atsitiesti. Ji susiranda darbą, planuoja išsikelti iš tėvų namų ir gyventi savarankiškai, tačiau vis tiek nesijaučia gyvenanti taip, kaip svajojo. Kiekvienas rytas prasideda lygiai tuo pat metu suskambusiu žadintuvu. Kiekvieną dieną ji turi daryti tai, nuo ko giliai širdyje trokšta išsilaisvinti ir pabėgti.

Vieną dieną Kem sėda į autobusą ir leidžiasi į kelionę – tik su rankinuku, mobiliuoju telefonu ir nedideliu krepšiu, be jokio kelionės tikslo ar maršruto. Ji tikisi atrasti save, bet sutinka žavų vaikiną. Naujasis pažįstamas Endrius labai panašus į ją pačią, turintis savo paslapčių. Tiek Endrius, tiek Kemrina buvo prisiekę niekam neatverti širdies ir davę žodį daugiau niekada nebeįsimylėti. Beveik niekada.

Ši knyga – puikus pasakojimas apie meilę, draugystę, apie gebėjimą gyventi šia diena, mėgautis gyvenimo pilnatve, apie ištikimybę sau ir drąsą siekti slapčiausių svajonių išsipildymo.

Skaitytojai pamilo šį J. A. Redmerski romaną. Jie parašė begalę nuoširdžiausių rekomendacijų ir atsiliepimų, sudarė mėgstamiausių knygos ištraukų sąrašą, sukūrė ne vieną reklaminį filmuką. Jie net privertė autorę įterpti papildomą skyrių – jis yra šiame knygos leidime!

Skaitytojų atsiliepimai:

„Gavusi kone visą milijoną žinučių telefonu, raginančių žūtbūt perskaityti šitą knygą, pradėjau ją skaityti vėlai vakare ir neatsitraukiau nuo jos kiaurą naktį, pabaigiau apie penkias ryto! Ji mane tiesiog užbūrė!“

„Man patiko stebėti, kaip palengva gimsta Kem ir Endriaus draugystė, atsiranda pasitikėjimas, dingsta drovumas, tvirtėja bičiulystė, nors iš pradžių jie buvo pakeleivingi nepažįstamieji.“

„Aš įsimylėjau šią knygą ir nusprendžiau sukurti reklaminį filmuką apie ją. Kem ir Endriaus istorija mane pakeitė. Dėkoju J. A. Redmerski už šią nuostabiausią knygą pasaulyje.“

„Knyga parašyta dviejų veikėjų pirmuoju asmeniu, pradedama pasakoti Kemrinos lūpomis. Ir tik po beveik penktadalio knygos pasirodo Endriaus pozicija. Man šis pasakojimo būdas labai patiko, nes po ilgokos pažinties su Kem jau norėjosi „regėti“ Endriaus akimis. Kuo toliau, tuo intensyviau ir dažniau keitėsi šie du skirtingi požiūriai, atliepdami tvirtėjantį jųdviejų dvasinį ryšį.“

„Numaniau, kad dar laukia „didžioji paslaptis“, bet kai pabaigoje viskas pradėjo aiškėti, man širdis vos nesustojo plakusi.“