Žmogus

Suskaitmeninta iš: Vilnius : LAB, 1962.

Eduardo Mieželaičio poema „Žmogus“ (1961) – socialistinio realizmo kanono simbolis. Rinkinyje gimsta naujas sovietinio žmogaus projektas – didingas Visatos šeimininkas ir kosmoso užkariautojas, kurio samprata persmelkė net to meto buitį ir interjerų madas. Tokio Naujojo Žmogaus paieška tapo būtina po Stalino mirties, kai vietoje Staliną šlovinusio žmogaus reikėjo kurti iliuziją apie laisvą ir galingą antžmogį-komunistą. Nors tokia avangardinė programa totalitarinėje valstybėje iš tiesų buvo ciniškas tyčiojimasis iš žmogaus laisvės, Paryžiuje gyvenęs semiotikas Algirdas Julius Greimas apie šį rinkinį rašė: „Kelis kartus patikrinu išleidimo datą: 1962, o ne 1926 metai. Kuo drąsiau darom pažangą, tuo labiau trypiam vietoje ar net grįžtam atgal.“

1962 m. gruodžio 7 d. ši poema tapo istorine data – diktorius Vytautas Kybartas tądien pradėjo garsinti pirmąją lietuvišką garsinę knygą. Vėliau, įrašo kokybei pasirodžius nepakankamai, poemą iš naujo įgarsino Edvardas Kunavičius. Dar vėliau, 1971 m. kūrinys suskambėjo Gražinos Urbonaitės balsu. Tai buvo daugiau nei paprastas knygos įrašas – pradžia, atvėrusi žmonėms, turintiems regos negalią, naujas galimybes pasiekti literatūrą. Bibliotekos gimtadienio proga pavyko išsaugoti ir restauruoti vieną suskaitmenintą juostą – pirmąją originalaus 1962 m. įrašo dalį. Kviečiame pasiklausyti, kaip ši knyga skambėjo daugiau nei prieš 60 metų.