Žmogus

Suskaitmeninta iš: Vilnius, 1978.

Eduardo Mieželaičio poema Žmogus (1961) yra tapusi socialistinio realizmo kanono simboliu. Dar ankstesniuose rinkiniuose Mieželaitis ėmė ieškoti būdų, kaip išsivaduoti ir iš privalomų tezių rimavimo, ir iš tradicinio lyrizmo tradicijos. Pasirinktas kelias buvo avangardas, įkvėpimo sėmėsi ir iš tarpukario avangardo (autoritetas buvo Kazys Binkis), ir iš to meto Vakarų autorių. 1961 m. jis susitiko su Robertu Frostu, Allenu Ginsbergu, jam dedikavo eilėraštį „Staugsmas virš Bruklino tilto.“

Mieželaičio rinkinyje pasirodo naujas sovietinio žmogaus projektas – didingas, galingas Visatos šeimininkas ir valdovas, kosmoso užkariautojas. Tokia žmogaus koncepcija buvo būtina po Stalino mirties. Buvo ieškoma, kas turėtų sudaryti Naujojo Žmogaus branduolį. Ištikimas Stalinui ir jį šlovinantis žmogus buvo praeitis, dabar atėjo laikas sukurti iliuziją, kad kiekvienas komunistas yra savotiškas antžmogis – laisvas ir galingas. Bet tokia avangardinė programa komunistinėje valstybėje buvo ciniškas tyčiojimasis iš žmogaus laisvės.