Maloningoji žemė

Amerikiečių autoriaus William Kent Krueger romanas „Maloningoji žemė“ – Didžiosios depresijos fone vaizduojama epinė istorija apie draugystę, nuotykius, paslaptis, išlikimą, moralę ir atlaidumą. Atsiliepimuose teigiama, kad knyga patiks romano „Ten, kur gieda vėžiai“ gerbėjams.

1932-ieji metai. Netekę tėvų broliai Albertas ir Odis O'Banjenai siunčiami į Linkolno indėnų internatą, nes kiti našlaičių namai perpildyti. Šioje vietoje gyvena šimtai mergaičių ir berniukų, kurie buvo atskirti nuo tėvų ir išgabenti iš gimtųjų namų, siekiant paversti juos naujaisiais amerikiečiais. Indėnų vaikams draudžiama kalbėti genčių kalba ir puoselėti savas tradicijas. Kasdienybė mokykloje baisi. Čia auklėtojai nevengia naudoti psichologinio ir fizinio smurto, o daugiausiai bausmių tenka Albertui ir Odžiui – vieninteliams baltaodžiams internato vaikams.

Geriausias berniukų draugas – nebylys indėnas. Taip pat jie susibičiuliauja su našle mokytoja ir jos dukra. Po to kai vietovę nusiaubia uraganas, o mergaitės mama žūva, keturi vaikai sėda į baidares ir pabėga iš mokyklos. Veikėjai žino, kad juos vejasi teisėsauga ir internato vadovybė, nenorinti, kad tam tikros paslaptys iškiltų į viešumą.