Pro rūdijančią naktį

Renata Šerelytė knygoje „Pro rūdijančią naktį“ aprašo tikrais įvykiais paremtus įvykius, tačiau svarbu nepamiršti, kad tai nėra istorinė dokumentika, romanas – literatūrinė fikcija. Autorė istorijos pasakojimui pasirinko dienoraščio formatą. Antanas Kraujelis dalijasi mintimis apie patirtus išgyvenimus. Jis prisimena, kaip savo akimis matė išvežamą šeimą, draugo išdavystę, juokiasi iš priešų, pasakoja apie savo mirtį ir net po jos Antano balsą girdime iš Anapus.

Antanas Kraujelis, dar kitaip vadinamas Siaubūnu, buvo paskutinis Aukštaitijos partizanas. 1998-tais metais jam buvo skirtas Vyčio kryžiaus III-iojo laipsnio ordinas, kuris suteikiamas asmenims, pasižymėjusiems didvyriška narsa ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę.

Knyga turi dvi siužeto linijas. Antrojoje skaitome dar vieną dienoraštį – šį kartą Adelės. Mergaitė, o vėliau jau ir mergina, auga sovietmečiu. Antanas Kraujelis jos gyvenime neegzistuoja, o kasdienybėje sutinkami žmonės yra paprasti, sistemos paveikti gyventojai. Nors sąsajų yra – Adelės močiutė buvo partizanų ryšininkė. Mergaitė atstovauja žmones su ištrinta atmintimi bei nebežinančius savo istorijos.