Žiūrėjimas į ugnį

Pajutau to žmogaus paskleistą ypatingą energiją. Tarytum nesibaigiantį ugnies spinduliavimą. Per žemę jis praėjo kaip klajojanti ugnelė, kurios negalėjo nuskaistinti, priplakti prie žemės nei ligos, lydėjusios jį nuo pat atėjimo iki išėjimo, nei užpuolimai, nei persekiojimai, nei protingi pamokymai - niekas. Tuo metu menas gyveno virsmo laiką - tradicinė estetinė sistema griuvo, o nauja dar tik formavosi. J.Mačiūnas negalėjo priimti senų vertybių sistemos, kuri, jautė, jį naikina. Ieškojo savos. Jis visą laiką gyveno su mirtimi, atsisakęs įprasto tikėjimo savo nemirtingumu, todėl galėjo atrasti ir gyventi savo gyvenimą. Tai ir buvo jo nauja vertybių sistema. Negeidė turtų, vardų, pripažinimo. Norėjo išlikti savimi. Geidė žaisti savo žaidimus, nekreipdamas dėmesio į tai, kad kitiems jo veikla atrodė nieko neverta - juokų darbas. Jį gąsdino tik vienas pavojus - savęs praradimas. Jo gyvenimas - jo menas, jo tvarinys…” Tomas Sakalauskas