Namai

„Namus” parašiau per dvi vasaras prosenelių statytuose namuose Aukštaitijoje. Tuo pačiu metu rinkau medžiagą apie savo protėvius žemaičius, sprendžiau klausimą, kas esu – aukštaitė ar žemaitė, ir su dėkingumu priėmiau protėvių gyvenimus, nes be jų nebūtų mūsų. Šioje knygoje pagaliau susitaikau su galimybe, kad mirtis yra natūrali gyvenimo pabaiga, atsisveikinu su gyvybės tema savo kūryboje ir išeinu į Ieškojimus. Tačiau jei kam nors manęs prireiktų, būsiu pasiekiama tuo pačiu telefonu ir tuo pačiu el. pašto adresu.“
Kristina Tamulevičiūtė

„Šioje eilėraščių knygoje, atrodytų, kalbama apie paprastus ir labai moteriškus dalykus – asmeninius išgyvenimus besilaukiant, bendravimą su vaiku, gamta, mirusiaisiais. Bet įsiklausykime į tuos skyrių pavadinimus – „Gimda“, „Kūnas“, „Namai“, „Kapai“. Tai vis būstai, kuriais kažkas apgaubiama, saugoma, pridengiama. Tuomet kas tai stebi? Kas kalba tarsi iš vidaus? Kas stengiasi viską atrakinti? Ne, tai nėra šiaip pokalbiai, pastebėjimai ar išpažintys. Greičiau mažosios elegijos – švelniai liūdnos, intymiai ilgesingos, jaukiai paprastos. Gotiškos? Gal truputį rilkiškos...“
Poetė Erika Drungytė