Žalčių karalienė

Puikiai žinomą lietuvių liaudies pasaką „Eglė – žalčių karalienė“ Vytautas V. Landsbergis atgaivina ir perkelia į realų gyvenimą, XX amžiaus Lietuvos pokarį. Apysakoje „Žalčių karalienė“ autorius vaizduoja partizanų kovų laikotarpį, kuriame šios pasakos ir tikrovės dramatiškumas nesunkiai susijungia į vientisą siužetą.

Pajūryje gyvenanti moksleivė Eglė rašo dienoraštį. Ji jauna, jautri, labai mėgsta literatūrą. Dienoraštį pradėjo būdama septyniolikos. Jos dienoraštyje – asmeniniai išgyvenimai, mintys ir potyriai, sapnai, kasdieniai įvykiai – tarp jų ir susitikimas su partizanų vadu Žilvinu 1945 m. pavasarį. Dienoraštis baigiasi 1956 metais, kai ji su keturiais vaikais iš Gotlando salos grįžta į Lietuvą aplankyti artimųjų.

„Žalčių karalienė“ – tarsi modernizuotas epas, pasaka čia tampa didingesniu ir reikšmingesniu kūriniu, atliepia realų, dramatišką gyvenimą, skausmingas netektis, išdavystes ir meilę. O Lietuvos pokario istorija atsidūrusi pasakoje suskamba dar romantiškiau, nors tikrai ne mažiau tikroviškai.