Vilko mergaitė

Tikra pabėgimo iš Kionigsbergo į Lietuvą istorija, sukrečianti iki širdies gelmių.

Šaltas 1946-ųjų vasaris. Vienuolikmetės Ursulos Dorn, karštligiškai ieškančios maisto Kionigsbergo griuvėsiuose, galvoje vienintelė mintis: kaip išgyventi? Sovietų okupuotame mieste daugiau nei 70 tūkstančių gyventojų, daugiausia vokiečių, jau mirė nuo bado, ligų ir smurtautojų okupantų rankos. Išsekusios moterys prievartaujamos, o kūdikiai vežimėliuose paliekami šaltyje. Maždaug 20 tūkstančių našlaičių klajoja po šiaurinę Rytų Prūsiją elgetaudami ir ieškodami maisto.

Ursula nebegali pakęsti šios kančios. Mergaitė įsmunka į rusų prekinį traukinį ir atkeliauja į Kauną. Čia susiduria su geranoriškais žmonėmis, globojančiais našlaičius, atklydusius iš Rytų Prūsijos.

Tačiau ilgainiui ir Pažadėtąja žeme laikytoje Lietuvoje vis sunkiau: partizanai priešinasi sovietų okupantams, o „vokiečių fašistų vaikus“ priglaudusios šeimos tremiamos į gulagus. Norėdami išlikti „vokietukai“ priversti trauktis į miškus ir ten gyventi laukinį vilkų gyvenimą arba išsižadėti savo tapatybės ir praeities.

Nė viena Antrojo pasaulinio karo aukų grupė nėra moksliškai tyrinėta taip mažai kaip Rytprūsių vilko vaikai, o taip nutiko dėl to, kad, palyginti su kitomis Trečiojo reicho ir nacių sukelto karo aukomis, apie jų likimą sužinota gana vėlai. Tik byrant Sovietų Sąjungai ir Baltijos šalyse sustiprėjus nepriklausomybės siekiantiems judėjimams pirmą kartą prabilta apie vilko vaikus.