Požemių paukščiai

Esė rinkinys, išskirtinis, turintis visus duomenis tapti literatūriniu reiškiniu. Kaip būdinga autoriui – kiekviena jo knyga yra ne „tekstų rinkinys“ primityviąja prasme, o konceptuali, sustyguota ir organizuota taip, kad (į)vyktų kaip atskiras koncertas.

Gytis Norvilas ir kaip poetas, ir kaip eseistas turi savo stilistiką, braižą, požiūrį į kalbą, kuri, anot paties autoriaus, yra instrumentas pažinti pasaulį. Stilistikai būdingas atviras, metaforiškas, poetiškas, ironiškas kalbėjimo tonas. Esė skleidžiasi autoriaus pasaulėvaizdis, o tuo pačiu ir laiko ženklai (vaikystė sovietmečiu, gariūnmetis, laukinis kapitalizmas etc.).

Konceptualiausias šioje knygoje – skyrius „Bestiariumas“, kuriame greta teksto lygiomis teisėmis dalyvauja ir vaizdas – t. y. autoriaus fotografuoti krienai. Jie knygoje tampa atskirais veikėjais, sulydo visą knygos audinį.

„Eilėraštis yra ir turi būti nusikaltimas. Plokštumai, kalbai, visuomenei, (ne)tikėjimui, šventeiviškumui, normai.“ Ta pati programa veikia ir šioje eseistikos, bestiariumo, artefaktų knygoje. Gytis Norvilas adata bado į skaitytojo pasitenkinimo savimi liauką. Lupa iš jo sielos požemių akmenis ir bulves. Su norviliška diktatūra. Turi Požemių paukščiai ir akmens kietumo, ir krieno kartumo, ir ironijos, bet pirmiausia autoironijos, ir egzistencinio nerimo, nors jis poetui kuo toliau, tuo labiau „tik visuotinis smegenų nepakankamumas“. Stipri, kieta, nepatogi knyga. Tokia visu kuo – maksimomis, stiliumi, žodynu – prieš plauką. Galima sakyti, nesukultūrinto Norvilo eseistika, mat prisipažįsta esąs ne literatūros, o gyvenimo pusėje, šis „literatūrą lenkia“. Taigi ir jo gyslomis, sakosi, pulsuoja ne kraujas, o „skystas molis ar durpės, juodžemis“ – štai taip, mėlynojo kraujo rašytojai.
Danutė Kalinauskaitė

„Per daug nenustebčiau, atradęs šią knygą (iš)gyvenimo kuprinėje šalia bivako įrangos, Busho skrybėlės ir „Storm“ žiebtuvėlio.“
Rolandas Rastauskas

„Man kalba, grožis visų pirma yra po žeme, sklinda iš žemės. Vieną rudenį kasdamas krienus tuo įsitikinau dar kartą. Žemė pilna įstabiausių kalbos gyvių. Nuostabiausia tai, kad jie yra nepriklausomi labiau, nei bet kas kitas: laisvi šakotis, skverbtis, raitytis, šokti, vytis, tarpti, glausti, glaustytis. Laisvi ir (nes) aitrūs? Gal. Mumifikavęsi, skulptūriški, įmigę. Jų plastika mane žavi, juolab kad ji slepiama, nors greičiau pasislėpusi. (...) Iškasiau, nuploviau jų kūnus, žiūrėjau, fotografavau, dokumentavau ir šie ėmė pasakoti, norėjo būti išgirsti, įvardinti. Tokie tie požemių paukščiai, faktai ir artefaktai <...> Reikia mesti kelią dėl bekelės. Tuomet ima diktuoti sąlygas atsitiktinumas. Kūryba yra atsitiktinumų virtinė, reikia tik bandyti juos suverti ant vieno stuburo, suteikti jiems struktūrą. Tiesa ir tai, jog bekelėje reikia visų keturių varomųjų ratų, poezijos džipo, įniršio, atsidavimo, tam tikro dzeniško bukumo ir disciplinos, kitaip gali rimtai įstrigti. Vidurio kelio, kompromiso čia nėra.
Gytis Norvilas