Bičių šeima

Senoviniai papročiai ir tradicijos autorės apsakymuose – lyg senoviniai nėriniai, ištraukti iš (pro)močiutės spintos, pro kuriuos įžiūrimas dabarties pasaulis, jo iššūkiai ir skauduliai.

Septynis pasakojimus knygoje „Bičių šeima“ vienija ir juose vaizduojami kažkuo kitokie žmonės nei visi: antai, „Užgavėnių“ veikėjas po daugelio metų grįžta į gimtąjį kraštą ir jaučiasi svetimas, keistas, jo atmintyje iškyla randą visam gyvenimui palikęs su tėvu susijęs vaikystės įvykis... arba bitininkas žydas Trečiojo reicho laikais Austrijoje, kuris tyčia susižaloja, kad nebūtų pažintas, bet... „Benkartas“, kurį persekioja ir muša klasiokai, jo motina menininkė, nepritampanti prie aplinkos, kuri gyvena pagal griežtas patriarchalinės visuomenės taisykles, vaikų namų auklėtiniai...

Autorė nesupriešina „geros“, „šviesios“ praeities ir „blogos“, „niūrios“ dabarties, čia nerasime moralizavimo gaidelių ar praėjusių laikų nostalgijos. Ji įpina mus į pasaulį, kurio nepažįstame, nors jame gyvename. mes nuolat peržengiame sienas – kalbines, kultūrines, politines, geografines, taip pat sienas tarp tikrovės ir pasąmonės Senovės detalės, papročiai, tradicijos ar legendos, mitinės būtybės suteikia autentiškumo, požiūrio šviežumo. Veikėjų paveikslai kuriami, atskleidžiant slapčiausias jų sielos kerteles, o pasakojimų pabaigos dažnai lieka atviros, tad palieka skaitytojui erdvės sukurti, apmąstyti savą interpretaciją.

2021 m. apsakymų knyga „Bičių šeima“ (2020) apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija.