Gyvenk. Kovok. Nepasiduok

Knygos puslapiuose – neįtikėtinas buvusio britų kareivio Shauno Pinnerio pasakojimas apie karą Ukrainoje. Per devynerius britų kariuomenėje praleistus metus Shaunas Pinneris dalyvavo misijose visame pasaulyje, treniravosi išgyventi, išvengti, pasipriešinti ir pabėgti. Jis niekada neįsivaizdavo, kad įgytus įgūdžius ir patirtį teks prisiminti įkalintam rusų.

Shaunui pamilus ir vedus ukrainietę, pora įsikuria Mariupolyje. Ilgėdamasis Karališkajame Anglijos pulke jaustos prasmės ir bendrystės, vyras prisijungia prie savo naujosios tėvynės kariuomenės ir tampa snaiperių instruktoriumi, vėliau – Ukrainos jūrų pėstininku.

Praėjus ketveriems metams ir Vladimirui Putinui pradėjus invaziją, Shauno vadovaujama grupė atsiduria pačiose priešakinėse linijose. Užverda aršiausia kova, kokią Europa matė tik Antrojo pasaulinio karo laikais.

Nuo žymiai daugiau karių ir ginklų turinčio priešo Pinnerio kariai traukiasi iki Mariupolio, kur prisijungia prie atkaklaus pasipriešinimo, įaudrinusio viso pasaulio vaizduotę. Mūšio įkarštyje Pinnerį palaiko žmonos žodžiai: „Gyvenk. Kovok. Nepasiduok.“

Jis kovoja, kol, įsakius prezidentui Zelenskiui, tenka atsitraukti. Priešas laukia pasiruošęs, ir Pinneris sučiumpamas. Per tolesnius mėnesius kareiviui prireikia visos turimos stiprybės, ryžto, sumanumo ir juodo humoro, kad išgyventų pats ir kitiems karo belaisviams padėtų ištverti žiaurius fizinius ir psichologinius priešo kankinimus. Jis atsisako palūžti.

„Gyvenk. Kovok. Nepasiduok“ – tai kvapą gniaužianti savo namus ginančio kario istorija, pasakojimas apie drąsą, pasipriešinimą ir ryžtą nepaisant nieko. Tai jaudinantis žmogaus sielos stiprybės įrodymas.

„Grupę vienijo plieninis ryžtas. Buvome apmokyti, pasiruošę tam, kas laukia, be to, atitikome nežemą standartą. Nors Vakarų valstybės manė, kad dėl nuolatinio spaudimo palūšime – galbūt net per keturiasdešimt aštuonias valandas nuo pirmo rimto puolimo pradžios, aš žinojau, jog esame stipresni. Ukraina buvo mūsų namai, ir mes gynėme jos žemę. Mums tiesiog reikėjo atsilaikyti kiek įmanoma ilgiau. Mano darbas čia buvo išmokyti Ukrainos karius vakarietiškų kovinių manevrų, tačiau paaiškėjo, kad vyrai jau ir be to turi visų svarbiausią kovai reikalingą komponentą. Drąsias širdis.“