Geltonveidė

Baltas melas. Juodas humoras. Mirtini padariniai... Literatūros sensacija Džiuniperė Song – ne ta, kuria dedasi. Ji neparašė knygos, kurią teigia parašiusi, ir tikrai nėra azijietė.

Atėnė Liu ir Džiunė Heivord – dvi jaunos rašytojos, tik pirmoji – skaitytojų numylėtinė, o antrąją veikiau galima pavadinti nutylėtine. Džiunė – niekas, nes kas gi nori istorijų apie paprastas baltąsias merginas?

Tapusi netikėtos ir keistos Atėnės mirties liudytoja, Džiunė pasielgia impulsyviai: pavagia ką tik baigtą Atėnės šedevro rankraštį, eksperimentinį romaną apie kinų darbininkų patirtis Pirmojo pasaulinio karo metais.

Kas jei Džiunė suredaguotų Atėnės romaną ir nusiųtų jį literatūros agentui kaip savo kūrinį? Kas jei leistų savo naujajam leidėjui pervadinti ją Džiunipere Song ir išleisti knygą su nuotrauka, kurioje ji dėl įdegio – nenusakomo gymio? Argi ši istorija nenusipelno būti paskelbta, kad ir kas ją papasakotų? Taip taria sau Džiunė, o „New York Times“ bestselerių sąrašas patvirtina – ji neklysta.

Pagaliau Džiunė sulaukia šlovės, kurios visada jautėsi nusipelniusi. Tačiau kažkas ketina ją demaskuoti...

O dėl to, kas nutiks vėliau, bus kalti tik visi kiti...

Šis kūrinys – savalaikis, aštrus kaip skustuvas ir nepaprastai malonus skaityti – nagrinėja kultūrinės ir rasinės įvairovės, intelektinės nuosavybės ir bauginančios socialinės žiniasklaidos įtakos klausimus.

„Sunku atidėti į šalį, dar sunkiau pamiršti.“
Stephen King