Atminčiai atminti

...ir tada aš pasiūliau sau skirti trijų rūšių atmintį.
Atmintį to, kas prarasta, melancholiška, nepaguodžiama, tiksliai skaičiuojančią nuostolius ir praradimus, žinančią, kad nieko nesugrąžinsi.
Atmintį to, kas gauta: sočią, pokaitinę, patenkintą tuo, kas atiteko.
Atmintį to, ko nebūta, – auginančią fantomus vietoj pamatyto [...]; fantominė atmintis [...] padeda ištisoms bendruomenėms, užstodama jas nuo plikos tikrovės su jos skersvėjais.

Po tetos mirties „Atminčiai atminti“ pasakotoja peržiūri butą, pilną pablukusių nuotraukų, senų atvirukų, laiškų, dienoraščių ir suvenyrų – tikrą istorijos sandėlį. Rūpestingai sudėliotos šios šukelės pasakoja apie niekuo iš pažiūros neišsiskiriančią žydų šeimą, kažkaip išvengusią represijų, persekiojimų ir Holokausto.

Ši knyga – asmeninės ir istorinės atminties studija. Autorė neatriboja šių sąvokų, ieško susilietimo taškų ir nejučia pasakojimas apie savo šeimą tampa šalies istorija. Dokumentinė šeimos saga papildyta įspūdingais eseistiniais intarpais apie įvairių laikotarpių menininkus, kurių kūryba vienaip ar kitaip susijusi su atminties tema. Supindama kelis pasakojimo žanrus (Froido įvardytąjį romansą – šeimos romaną, taip pat esė ir memuarus) autorė bando pažadinti atmintį ir pabėgti nuo užmaršties.