Veidai

Jo veidas staiga išsiliejo, kaip tada, kai pamiršti persukti juostelę ir padarai dvi nuotraukas viename kadre.
– Tu turi du veidus, – baugiai tarė ji. – Tai draudžiama. Galima nešioti tik vieną.

1968-ieji, Kopenhaga. Knygų vaikams rašytoja Lisė pagaliau sulaukia pripažinimo. Tačiau džiugesį aptemdo pakitęs jos vyro elgesys: Gertas negali susitaikyti su žmonos šlove ir nė nenutuokia, kad Lisė žino, kas vyksta tarp jo ir namų tvarkytojos. Lisė taip pat žino, kad juodu mėgins jos atsikratyti.

Stiprėjantis moters nerimas pamažu virsta obsesija, atvedančia ją į psichiatrijos kliniką. Čia ją pasitinka daugybė veidų. Teisiantys, įtarinėjantys, mylintys veidai – tarsi greitai besikeičiančios kaukės, tarp kurių lengva pamesti tikrąjį savo atspindį. Mėgindama grįžti į save Lisė susiduria su gąsdinančia mintimi: o kas, jeigu beprotybė – vienintelė jai įmanoma laisvės forma?

„Veidai“ – įspūdingas kūrinys, nagrinėjantis T. Ditlevsen prozai būdingas psichinės sveikatos, moters vaidmens visuomenėje, meninės saviraiškos temas. Lisė Mundus – be galo įdomi, nepatikima pasakotoja, priverčianti susimąstyti apie veidus, kuriuos kuriame, slepiame ir keičiame palaikydami santykį su kitu.