Tikra istorija apie piratą

Piratas jau seniai neplaukiojo jūromis, nešėrė žuvėdrų, nevogė ir neplėšė laivų. Jau seniai, kokius metus nuo to ryto, kai atsibudo piktas ir skaudančia galva plačiausių vandenų viduryje, o saulė švietė ir kuteno jam bambą.

Pasidairė piratas, pasikrapštė kaktą, dar pasikrapštė ir staiga suprato: pasaulis labai gražus, o jis piktas, murzinas ir toks negeras!

– Nebenoriu! Plukdykit mane į krantą! - ėmė rėkti piratas.

Taip garsiai šaukė, kad bangos pritilo, o vėjas pakeitė kryptį. Kiti piratai, pikti, murzini ir negeri, krikėsi ir barė piratą:

– Ko tu rėki, ko vėją sukioji, plaukėm pirmyn, dabar vėl atgal.

Rėkia toliau piratas, rankom mojuoja, raištį nuo akies nusiplešia ir kad mes į jūrą! Jį tuoj pasičiupo žuvėdra, nusinešė namo, panaudos lizdui sukti, bus kur vaikiukams minkštai gulėti. Mato piratas, kad nieko nebus, krito ant žemės, ėmė spardytis, voliotis ir klykti:

– Nebenoriu būti blogas, plukdykit mane į krantą!