Kairo knygynas

„Diwan“ (knygynų tinklas) buvo mano meilės laiškas Egiptui. Jis pakurstė mano siekį ieškoti savęs, savo Kairo, savo valstybės ir buvo to dalimi. O ši knyga yra mano meilės laiškas „Diwan“. Kiekvienas skyrius – pasakojimas apie knygyną dalimis, nuo kavinės iki savitarnos skyriaus, ir apie žmonės, kurie ten lankydavosi: kolegas, nuolatinius klientus, šiaip užeinančius, vagis, draugus ir šeimą, kuri „Diwan“ vadino namais. Tie, kurie rašo meilės laiškus, žino, kad jų tikslai nepasiekiami. Mes bandome ir mums nepavyksta materializuoti neapčiuopiamą. Kovojame prieš neišvengiamą pabaigą, suprasdami, kad viskas laikina. Ir pasirenkame būti dėkingi už laiką, kad ir koks jis būtų trumpas.“ – Nadia Wassef

Kairo gatvės skamba keista garsų derme. Aidi kvietimai melstis, riejasi pikti vairuotojai, nepaliaujamai pypsi automobiliai, gatvių prekeiviai šūkauja, iš visų pusių girdėti radijai ir televizoriai.

Nadia Wassef šią melodiją moka mintinai – tai tik fonas, kuriame visiems netikėtai 2002-aisiais ji su seserimi Hind ir drauge Nihal įkūrė „Diwan“, pirmąjį privatų knygyną Kaire. Jos buvo trys jaunos moterys, nesimokiusios verslo pagrindų, be jokios patirties, bet turinčios tikslą ir pasiryžusios jį pasiekti. Po dešimties metų „Diwan“ išaugo į knygynų tinklą: dešimt knygynų, šimtas penkiasdešimt darbuotojų ir gausybė gerbėjų.