Fo

Suzana Barton per nelaimingą atsitikimą atsiduria negyvenamoje saloje. Ten ją randa Penktadienis ir nuveda pas savo šeimininką Kruzą – irzlų, despotišką vyrą, praradusį norą ištrūkti. Suzanai Penktadienis kelia baimę – ne tik dėl to, kad galbūt yra iš žmogėdrų genties, bet ir dėl to, kad jam išpjautas liežuvis. Ji nėra tikra, kad jį sužalojo ne Kruzas, o vergų pirkliai, bet iš Penktadienio negali to sužinoti – jis nebylys ir gyvena savo pasaulyje, į kurį nei Kruzas, nei Suzana nėra įleidžiami.

Vieną dieną netoliese plaukęs laivas atneša išsigelbėjimą. Ištrūkusi iš salos ir sugrįžusi į Londoną moteris susisiekia su iškiliu rašytoju Danieliumi Fo, prašydama papasakoti jos istoriją.

J. M. Coetzee nūdienos pasaulio problemų ištakas tarsi atranda D. Defoe kūrinyje „Robinzonas Kruzas". Penktadienio negalia kalbėti – tai ne tik užuomina į tylą kaip kolonizacijos įrankį, bet ir visuotinio mūsų laikų nesusikalbėjimo aliuzija. Ar galima ką nors atstatyti, kai žala jau padaryta? Svarbi ir naratyvo perspektyva – pasakojama moters vardu ir taip sukuriamas kontrastas vyriškajam dominavimui D. Defoe romane. J. M. Coetzee koncentruoja pasakojimą ties Suzanos Barton, moters, ir Penktadienio, bebalsio, personažais. Autorius kelia daugybę klausimų, į kuriuos nepateikia tiesaus atsakymo. Šis romanas – tikrų tikriausias intelektualus galvosūkis literatūros gurmanams.