Vieną gražią dieną

„Gyvenu Vilniuje, čia gimiau, augau ir mokiausi. Studijavau architektūrą Vilniaus dailės akademijoje. Dirbu architektų biure. Rašau laisvalaikiu.
Knygelėje rasite pirmuosius mano apsakymus, visus, išskyrus patį pirmą. Jie rašyti vakarais, paslapčia, be aiškios priežasties ar tikslo.
Sąsajų tarp siužetų ieškoti nereiktų – juos sieja tik temos, motyvai ir pasakojimo stilius. Kalbu veikėjo vardu, žiūriu jo akimis: tai, kas vyksta už jo akiračio ar suvokimo ribų, lieka neatskleista. Skaitytojui (drauge su veikėju) tenka spėlioti, kas ir kodėl nutinka.
Istorijų veikėjai – abstraktūs, be praeities, be vardų. Kiekvienas iš jų – eilinis žmogus, negabus, nenuovokus, naivus. Palieku jį svetimoje aplinkoje, keblioje padėtyje tarp nepažįstamų, abejingų ir negailestingų žmonių – tegu ieško išeities vienas, be draugo ar bendražygio, be paramos ar patarimo. Susidūręs su priešininku, jis paklūsta, vykdo nurodymus arba priešinasi, maištauja, bet pralaimi.“