Zaratustra kalba makaronams

„Zaratustra kalba makaronams“ – tai sarkastiškas filosofinis himnas, kandžiai parodijuojantis ne tik Friedricho Nietzsche's „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, bet ir kitus didžius mąstytojų veikalus. Jame pasakojama apie šiuolaikinį Zaratustrą, nusileidžiantį nuo kalnų su buteliu vyno, kad prabiltų tiesos žodžiais į civilizacijos atbukintus ir suvienodintus statistinius vienetus.

Naujasis Zaratustra prabyla, ir iš įprasto pasaulio, kurį pažįstame, nelieka akmens ant akmens. Kliūva visiems – mokslininkams, kunigams, studentams, anarchistams, socialdemokratams, feministėms, lyčių lygybės šalininkams, valstybininkams, menininkams, moralistams, kapitalistams ir kitiems bestuburiams. Vis dėlto socialinė Stefano Wilde's kritika nukreipta visų pirma į galios institucijas, pavertusias eilinius žmones beforme mase, primenančia ant stalo išverstą virtų makaronų lėkštę.

Mums – glitiems vienodiems makaronams – individualizmo čempionas S. Whilde atkakliai kartoja, kad esame unikalūs ir nepakartojami. Kiekvienas individas gimsta su sava morale, sava etika ir pats sau yra įstatymų leidėjas. Leiskite jam gyventi klausant širdies, ir jis darys stebuklus, – štai svarbiausias naujojo Malmės pranašo priesakas.

SEPTINTASIS ZARATUSTRŲ giminės antžmogis – kurio protėvis ir bendravardis regėjo saulę ir akmenis 1200 prieš Kristų Balkho mieste Airyana Vaejah provincijoje kažkur rytų Persijoje – būdamas trisdešimties paliko gimtąjį kaimą, kad kalnuose taptų tauriu. It cilindras, kuriame mirtinai nuodingas augalas sumaišomas su vandeniu tampa vaistu, jis norėjo atsigręžti į save ir atrasti visumą. Jis troško išvengti klinikinės dvasinės žmogaus mirties, jo pagrabinės kasdienybės ir sušvinkusių svajų. Kuprinėje jis nešėsi kepalą duonos, žuvį ir butelį vyno...