Kaip šunys mus myli

Turbūt kiekvienas yra girdėjęs posakį, kad šuo – geriausias žmogaus draugas. Ir iš tiesų – mūsų keturkojai bičiuliai nepavargsta įrodinėti savo meilės. Jie kiekvieną dieną pasitinka mus su nesuvaidintu džiaugsmu, mėgsta būti šalia, randa savų būdų paguosti, kuomet šeimininkas liūdi. Tačiau, kartais kyla klausimas, kad gal mes save apgaudinėjame? Ar tikrai šunys mus myli taip pat, kaip mes juos? Toks klausimas ilgai kankino ir Emorio universiteto neuromokslininką Gregory Berns. Šis mokslininkas ilgai tyrė žmonių smegenų veiklą, bet jam visada kirbėjo mintis, tuos pačius tyrimo metodus pritaikyti ir šunims.

Idėja magnetinio rezonanso dėka pažvelgti į šunų smegenis dar labiau sustiprėjo, kai mokslininko šeima priglaudė kalytę Kelę. Nors mintis skamba paprastai, ją įgyvendinti nėra taip lengva. Joks šuo nenori ramiai tupėti magnetinio rezonanso aparate. O slopinti gyvūną vaistais, ar surišti, nenorėjo nei Gregory Berns, nei jo kolegos. Visgi mokslininkas nutarė nepasiduoti, pasiremti gerai dresuotų karo šunų patirtimi ir ėmėsi mokyti Kelę, kaip elgtis tyrimo metu. Dresūra truko ilgai, tačiau atnešė ir džiaugsmo šeimai. Šuo itin suartėjo su mokslininku, kuris galiausiai atliko numatytą tyrimą (ne tik su savo šunimi). O jo rezultatus dabar galime perskaityti knygoje.

Knyga skirta visiems šunų mylėtojams. Tai knyga ne tik apie tyrimą, bet ir apie draugystę su gyvūnu bei sunkumus, kurie užklumpa kiekvieną mokslininką.

Projekto „MoBiLait: mokymosi galimybių atvėrimas žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, per Lietuvos bibliotekų tinklą“ leidinys.