Sibiro haiku

„Sibiro haiku“ – tremties istorija, papasakota vaikams, vaiko lūpomis. Rašytojos Jurgos Vilės ir iliustratorės Linos Itagaki komiksų knyga apie tremtį sukrečia paprastumu ir neišsemiamos vilties jausmu. O vaikiškas pasakojimo naivumas ir pasirinkta komikso forma suteikia knygai dar didesnio autentiškumo, kuris būdingas daugeliui ironijos ir kartais groteskiško humoro persmelktų tremtinių pasakojimų.

Pagrindinis knygos veikėjas – Algiukas – turi vaikiškų svajonių ir gyvena stebuklų kupiną vaikystę. Tačiau 1941 metų birželį, ankstų rytą jį ir visą jo šeimą pažadina kareiviai. Šeima iškeliauja į svetimą ir nepažįstamą ledo šalį, kur tenka išgyventi badą, ligas ir sunkų darbą, kur nėra lietuviškų obuolių ir negyvena gandrai...

Algiuko šeimos tremties istorija nėra kuo nors išskirtinė – daugybė lietuvių ir ne tik jų, išgyveno tokius metus. Čia bus ir lietuviškų dainų, kurios pakylėja iki dangaus, švenčių, kurios vienintelės padeda sekti nedraugiškoje šalyje slenkantį laiką. Galiausiai čia bus išganingasis „našlaičių traukinys“, kuris išgelbės Sibiro vaikus. Tačiau visa tai papasakota vaikiškais laiškais, pokalbiais, piešiniais. Kaip smarkiai galima laukti, kol Sibiro miškuose prisirps mėlynės? Kas geriau gali papasakoti, kaip mokykloje jaučiasi kokliušu sergantis vaikas, kurio visi vengia?

Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygoje „Sibiro haiku“ papasakota istorija – tikra. Tiesa, kiek pakeista ir pritaikyta vaikams nuo aštuonerių metų, tačiau J. Vilė rašydama rėmėsi tikra savo tėčio ir kitų giminės tremtinių istorijomis. Mažesni vaikai knygoje ras ne vieną iššūkį – rusišką ar tuometiniam žargonui būdingą žodį, kurį tikrai turės paaiškinti tėveliai. Tačiau, pasak pačios autorės, tai būtų pati geriausia dovana jai – jeigu tėvai su vaikais drauge skaitytų „Sibiro haiku“ ir aiškintųsi, diskutuotų apie vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos epizodų.

Teksto autorė J. Vilė šią knygą vadina „namų knyga“, kuri, turėtų skatinti domėtis ir kalbėti apie senelių gyvenimą. J. Vilė įsitikinusi, kad nors informacijos apie tremtį yra tikrai daug, ji įstengė tą informaciją sukoncentruoti į gražią ir įtraukiančią istoriją. Autorė taip pat pabrėžia, kad knygoje nenutylimos jokios detalės, net skaudžiausios – apie mirtį, nes tai buvo Sibire gyvenusių žmonių kasdienybė.

Žodis „haiku“ šios knygos pavadinime atsirado autorei skaitant močiutės prisiminimus iš Sibiro. Juose viskas buvo paprasta, o tas paprastumas, kai kalbama apie tokius nepaprastus išgyvenimus – gniaužia kvapą, panašiai kaip trumpuose japoniškuose eilėraščiuose – haiku. O vėliau autorė rado ir Sibiro bei jame buvusių savo šeimos narių ryšį su Japoniją. Pasirodo, japonai ten kalėjo visai šalia lietuvių.

Knygos iliustratorė Lina Itagaki knygoje piešia autentišką aplinką, kurią pamatė išlikusiose nuotraukose, tremtinių prisiminimų knygose. „Įdomu, kad galima papasakoti tokią jautrią ir sudėtingą istoriją taip poetiškai, lengvai ir paprastai, kad vaikas galėtų ją priimti, per daug neišgąsdinant, bet ir nenutylint ten įvykusio siaubo“, – per knygos pristatymą pasakojo iliustratorė.

Jurga Vilė yra baigusi prancūzų filologiją, vėliau Paryžiuje studijavo kino teoriją. Studijavo filmų archyvavimo, katalogizavimo bei restauravimo specializaciją. Šiuo metu verčia filmus iš prancūzų, anglų, ispanų kalbų. „Sibiro haiku“ – tai pirmoji išleista autorės knyga vaikams.

Lina Itagaki – grafikė, japonų kalbos vertėja ir dėstytoja, šešerius metus gyveno Tokijuje, ten baigė universitetą.