žr.: Meilė

Devynerių Momikas – Holokaustą išgyvenusios poros vaikas. Rimtas berniukas, beveik nerandantis bendros kalbos su bendraamžiais, laiką dažniausiai leidžia skaitydamas „Hebrajų enciklopediją“ ir persirašinėdamas įvairiausias mintis į savo užrašų knygelę. Iš nuogirdų berniukui aišku, kad Nacių Žvėris padarė kažką siaubinga visiems, anuomet atsidūrusiems Ten šalyje. Augdamas tėvų išgyvento siaubo šešėlyje ir matydamas juos išgąstingai krūpčiojant nuo menkiausio garso, girdėdamas košmarų žadinamas aimanas, kasdien stebėdamas, kaip tėvai sukerta krūvą maisto, idant išliktų stiprūs, mat vieną sykį jiems jau pavyko išvengti mirties, bet kitą kartą taip lengva nebus, Momikas apsiginkluoja berniukiška drąsa susidoroti su Žvėrimi, kad išgelbėtų tuos, kuriuos myli.

Taipgi kartu su devynmečiu Momiku žengiame į mažą tamsų rūsį, kuriame jis slapta augina Nacių Žvėrį, stebime, kaip vaikas neatpažįstamai pasikeičia, kai ne viskas einasi pagal planą; lydime ieškojimuose Momikui suaugus ir tapus rašytoju, siekiančiu papasakoti istoriją, – nuo pradžios iki galo, ne protu, o pasiaukojimu.

Romanas „Žr.: Meilė“ įtraukia į pagrindinio veikėjo, siekiančio susidoroti su Nacių Žvėrimi, vidinį pasaulį. Tai jautrus, nepaprastai vaizdingas kūrinys, kuriame meistriškai sulydoma išmonė, gilios įžvalgos ir postmodernistinis pasakojimo stilius.