Žmogaus ir Dievo metai

Algirdas Toliatas (g. 1978 m.) baigė Vilniaus kunigų seminariją, studijavo Prancūzijoje. 2007 m. buvo pašventintas kunigu. Po studijų Italijoje 2012 m. apsigynė dvasinės teologijos licenciato laipsnį ir buvo paskirtas kunigu Šv. Rapolo bažnyčioje. Nuo 2013 m. eina vyriausio Lietuvos policijos kapeliono pareigas.

Žmogaus ir Dievo metai“ – liturginių metų pamokslų ciklas. Remdamasis Šventuoju Raštu ir interpretuodamas jo fragmentus autorius kalba apie dvasines ir dorovines žmogaus vertybes, atskleidžia pozityvų požiūrį į žmogaus ir Dievo santykį, dėsto tikėjimo tiesas. Liturginiai metai – tai kasmet pasikartojantis Dievo ir žmogaus gyvenimo ciklas. Prasideda puošniu pasiruošiamuoju advento laikotarpiu ir baigiasi Kalėdomis – Dievo ir žmogaus gimimu mūsų sielose, kur esame tik mes, nuogi ir pažeidžiami, kažkur palikę savo tobulybės įvaizdžius. Liturginis laikas teka ir bręsta per įvairius kasdienius ir nepaprastus gyvenimo įvykius. Eina asketiškos gavėnios dykuma – tai palaiminimo, širdies ir minčių apsivalymo metas, kulminuojantis per šv. Velykas, vedančias Žmogaus Sūnų per mylimo žmogaus išdavystę, per atstūmimą, per juodžiausią neviltį ir mirtį į atgimimą. Taip peržengiame savo galimybių ribas ir sielos gelmėse įžengiame į Dievo karalystę, esančią arčiau mūsų, nei mes esame patys sau. Tai guodžianti ir raminanti knyga, sielos kalbėjimas sielai.


„ŽMOGAUS IR DIEVO METAI" – liturginių metų pamokslų ciklas. Liturginiai metai – tai kaip Dievo ir žmogaus gyvenimo ciklas. Prasideda puošniu ir spalvingu pasiruošiamuoju adventiniu laikotarpiu ir baigiasi Kalėdomis – Dievo ir žmogaus gimimu mūsų sielose, kur nereikia nieko vaidinti, nes nėra prieš ką. Esame tik mes, nuogi ir pažeidžiami, kažkur palikę savo tobulybės įvaizdžius. Liturginis laikas teka ir bręsta per įvairius kasdienius ir neeilinius gyvenimo įvykius. Eina asketiškos gavėnios dykuma – tai palaiminimo, širdies ir minčių apsivalymo metas, kulminuojantis per šv. Velykas, vedančias Žmogaus Sūnų per mylimo žmogaus išdavystę, per atstūmimą, bejėgiškumą, vienatvę, per juodžiausią neviltį ir mirtį į atgimimą. Taip peržengiame savo ribotumo ir galimybių ribas ir įžengiame mūsų sielos gelmėse į Dievo karalystę, esančią arčiau mūsų, nei mes patys sau esame. Visas likęs laikas iki pat paskutinio liturginių metų Kristaus Karaliaus sekmadienio yra skirtas velykinio įvykio tapsmui.