Nieko nebijok

Mano vardas Adelina Glen. Dėl genetinio sutrikimo aš nejuntu skausmo. Niekad nejutau. Niekad nejusiu.

Paskutinis dalykas, kurį prisimena Bostono detektyvė D. D. Voren — jos vaikščiojimas po nusikaltimo vietą sutemus. Tada — sugirgždėjusi grindų lenta, žemas, jos ausyse niūniuojantis balsas... Vėliau ji sužinojo, kad sugebėjo tris kartus iššauti iš savo ginklo. Ji žino vien tai, kad yra rimtai sužeista, negali pajudinti savo kairės rankos, negali grįžti į darbą.

Mano sesuo yra Šana Dei — visiems žinoma nusikaltėlė, kuri pirmą kartą nužudė būdama keturiolikos. Būdama įkalinta jau trisdešimt metų, ji dabar jau yra nužudžiusi daugiau žmonių sėdėdama už grotų, nei gyvendama laisvėje.

Praėjus šešioms savaitėms, antra moteris randama nužudyta savo pačios lovoje, o aplink ją kambaryje išdėliotos tos pačios „vizitinės kortelės“, kaip ir pirmojo nusikaltimo atveju — šampano butelis ir raudona rožė. Vienintelis žmogus, galėjęs matyti žudiką — tai detektyvė D. D. Voren, kuri vis dar negali pakelti savo vaiko, užsitaisyti ginklo, taip pat ir prisiminti nė vienos detalės iš tos nakties, dėl kurios gali visko netekti.

Mūsų tėvas buvo Haris Dei — liūdnai pagarsėjęs serijinis žudikas, kuris mūsų namuose po grindimis laidodavo merginas. Jis miręs jau keturiasdešimt metų. Tik štai Žudikas Rožė apie mano tėvą žino dalykus, kurių neturėtų žinoti. Mano sesuo tvirtina, kad gali padėti jį sugauti. Aš manau, kad vien tai, jog nesu jautri skausmui, dar nereiškia, kad mano šeima negali manęs įskaudinti.