Pradingę klajojančiam smėlyje

Romanas pasakoja apie XI–XII a. kuršių – drąsių jūrininkų ir plėšikų, laivų statytojų, amatininkų ir žemdirbių – gentį. Toji gentis gyveno Baltijos pajūryje, nuo Nemuno deltos iki Ventos vidurupio, plaukiojo Baltijos jūra ir siaubė buvusių šio krašto užkariautojų ir šeimininkų danų bei švedų vikingų gyvenamas teritorijas. Ne veltui Jutlandijos (Danijos) pakrančių bažnyčiose danų vikingai meldėsi „Dieve, saugok mus nuo kuršių.“ Romano veiksmas plėtojamas trijose vakarinėse kuršių žemėse: Pilsote, Mėguvoje ir Duvzarėje. Šių žemių valdovų – konungų – gyvenimas ir veikla susipynę į sudėtingą rezginį. Šalia laisvųjų žmonių čia gyvuoja vergvaldystė, nesvetima ir daugpatystė bei nesantuokiniai santykiai, o viename iš pagrindinių Mėguvos žemės centrų – Palangoje ir jos uoste – įsisiūbuoja dramatiški įvykiai.