Jis ir vėl čia

Romanas „Jis ir vėl čia“ tapo sensacija visame pasaulyje. Ši itin aktuali, negailestinga, intriguojanti, talentingai parašyta, labai juokinga knyga atskleidžia žiniasklaidos pasaulio absurdiškumą ir parodo demokratijos netvarumą. Ką Adolfas Hitleris ar koks nors kitas panašių užmojų turintis veikėjas galėtų iškrėsti mūsų pasaulyje šiandien?

2011-ųjų pavasaris. Berlynas. Tuščia aikštelė tarp namų. Joje nubunda... Adolfas Hitleris, gyvas ir sveikas. Buvęs fiureris nėmaž nenutuokia, kas įvyko iki jam atsibundant, bet pastebi, kad viskas gerokai pasikeitę: nematyti nei Evos Braun, nei nacių partijos narių, nei kokių nors karo ženklų. Hitleris negali patikėti, kad šalis, kurioje pilna svetimtaučių ir kuriai vadovauja moteris, tikrai yra jo numylėtoji tėvynė.

Berlyno gatvėse besišlaistantis nacių vadas nelieka nepastebėtas. Tik niekas netiki, kad čia jis, visi laiko aktoriumi, parodijuojančiu Hitlerį ir jokiomis aplinkybėmis nepamirštančiu savo vaidmens. Įvykiai ima rutuliotis, kai šiuo veikėju susidomi vietos televizijos prodiuseriai. Patekęs į turkų kilmės komedianto laidą fiureris akimirksniu pritraukia minias žiūrovų. Sėkmė milžiniška. Labai greitai jis tampa YouTube žvaigžde, virtualiojoje erdvėje sulaukia milijonų pasekėjų, tampa nuosavos laidos vedėju, ima dominti politines partijas, leidyklos siūlosi išleisti būsimą jo knygą. Žmonėms vis labiau rūpi, ką jis kalba. Ir Hitleriui kyla mintis: jei jis toks populiarus, kodėl ir pačiam neįsteigus politinės partijos?

Žodis „pasekėjai“ įgauna grėsmingą prasmę, o nekaltai prasidėjusi istorija gali tapti visai nebejuokinga...