Maskvos laikas

Romane stengiamasi rekonstruoti šiandienio penkiasdešimtmečio gyvenimo būdą, elgsenos stereotipus ir savijautą okupacijos metais. Sykį – jau Lietuvos laiku – pagrindinis romano personažas suvokia, jog kadaise būta jo gyvenimo dienos, ne tik sukoncentravusios visą ligšiolinį jo gyvenimą, bet ir ypatinga šviesa įsibrovusios į jo ateitį. Toji diena – tai jo, sostinės žurnalisto, komandiruotė į Maskvos laiko apgaubtą tėviškę, į pompastiškas trąšų kombinato gimtojo jo ežero pakrantėje užbaigimo iškilmes. Beje, Maskvos laikas romane suprantamas kaip paniekos metafora. Tos paniekos, kurios apgaubtas žmogus (ir jo gentis) egzistavo tas penkias dešimtis metų, kartais itin aštriai ją pajusdamas, o kartais net užmiršdamas, kartais pabandydamas trumpai iš jos išsiveržti, o kartais tik sugūždamas savyje tai, ką būtinai reikėjo išsaugoti.