Lenos deltoje ne savo noru

„Parašyti knygą apie savo gyvenimą tremtyje svajojau seniai, ir rankraščiai stalčiuje per ilgai užsigulėjo. Kiekvieną sykį, kai paimu juos į rankas, apima keistas jausmas: atrodo, lyg būčiau ne vienas, lyg visi mano bendro likimo broliai ir seserys stovėtų šalia, stovėtų ir lauktų, kada pagaliau prabilsiu. Ir kai biržely suplevėsuoja nuleistos, juodu kaspinu perrištos vėliavos, kaskart iš naujo mintimis išgyvenu tą pragarą, kurį teko patirti man, mūsų šeimai ir visai mūsų tautai. Prisimenu jį kasdien: kai imu duonos riekę į ranką, kai vartau senų, nuo laiko išblukusių nuotraukų albumą ar stoviu prie artimųjų kapo. Girgždantis žiemą sniegas ir tas primena Šiaurę. Nuolat alkani, apskurę, sušalę, sunkaus darbo nualinti, paniekinti, pasmerkti mirčiai tik per stebuklą išlikome gyvi.“