Aistra pagal G.H.

Iš elegantiškos svetainės, esančios viename iš prabangių Kopakabanos butų, pasukusi darbo atsisakiusios tarnaitės kambario link, G. H. nė neįtarė, kad atsidūrė per žingsnį nuo kitos savasties pusės. Tądien ji turėjo būti apdovanota savo mėgstama veikla – tvarkymusi. Tačiau, tik pravėrus spintos duris, krutindamas ūsus, iš gilumos ėmė ropoti jis – toks senas, kad net neatmenamas…

Viename mįslingiausių brazilų literatūros kūrinių „Aistra pagal G. H.“ Clarice Lispector, pasitelkdama personažą G. H., kurio apčiuopiamas egzistavimo įrodymas tėra inicialai ant lagaminų odos, meistriškai kedena uždraustą gyvenimo audinį: leidžiasi į epifanišką savistabą keldama tapatybės, sužmoginto gyvenimo ir jausmų prasmės klausimus.

„Jausti, o ne suprasti“, – teigia autorė, turinti ypatingą santykį su kalba: ji žodžiu naudojasi, kad tam, kas be formos, ją suteiktų, ir su žodžiu kovoja, kad tarp eilučių liktų erdvės vaizduotei, minčiai ir tylai.

„Laikas gyventi yra nenutrūkstamas, lėtas, viena po kitos atsiveriančių durų girgždesys. Dveji vartai vėrėsi ir nenustojo vertis. Be paliovos vėrėsi į – į nieką? Laikas gyventi yra toks pragariškai neišraiškingas, kad yra niekas. Tai, ką aš vadinau „nieku“, buvo taip su manimi susijęs, kad man buvo… aš? ir todėl virsdavo nematomu, kaip aš sau buvau nematoma, ir virsdavo nieku. Durys kaip visada vis dar vėrėsi.“