Ateina berniukas

Laikui nepavaldus, sukrečiantis kovos už teisingumą liudijimas, bylojantis, kad net ir žiauri priespauda negali palaužti jautrios žmogaus prigimties.

1980-ieji, Gvangdžu, Pietų Korėja. Ilgą laiką kentėję valdžios priespaudą, žmonės pradeda protestuoti. Nors jų maištas beginklis, jis numalšinamas žiauriais metodais. Įsivyravęs visuotinis klaikas paveikia kiekvieną.

Jaunuolis dairosi savo bičiulio Dongho – gyvo ar mirusio; kūną apleidusi sąmonė nori rasti atsakymą į klausimą, kodėl viskas taip susiklostė; priespaudoje gyvenanti tauta ieško savo balso. Neišvengiamai visi susiduria su netektimi, susidorojimu, cenzūra ir visa apimančiu siaubu.

Tragiškų įvykių pasekmės atsiskleidžia pažvelgus į Donghui artimų žmonių gyvenimą: vieni pasirenka mirtį, kiti kovoja su cenzūra, treti atsiriboja nuo viso pasaulio – širdgėla kolektyvinė, tačiau kiekvienas su traumine patirtimi dorojasi savaip. Net ir prabėgus keturiasdešimčiai metų sukilimas tebėra skaudi, neišdiskutuota ir iki galo nesuprasta tema.

„Ar žmogus iš prigimties yra žiauri būtybė? Ar mes patyrėme tiesiog įprastus dalykus? Ar mes tik klaidingai įsivaizduojame, kad gyvename oriai, o iš tiesų kada nors vėl pavirsime niekuo, vabalais, gyvuliais, pūlių ir syvų kratiniu? Žeminimas, žalojimas, žudymas – ar tokia yra žmogaus esmė, tiek daug kartų patvirtinta istorijos?“