Paskutiniai vaikai

Jei užmigęs po baziliku su baisia žinia išmiegojai visą naktį ir pabudai, vadinasi, išgyvenai baisiausia, esi gyvas ir sugalvosi ką nors geriau.

Ką darytum, jei sužinotum, jog netrukus visi žmonės išnyks? Kad tu ir tavo draugai – paskutiniai Žemėje? Būtent tokią naujieną mokykloje ir šeimose išgirsta Elsis, Kajus, Tadas, Mira, Liudvikas ir kiti Nuolydžio kaimo vaikai. Kaip elgtis išgirdus tokią žinią?

Įvykus ne vienai gamtinei katastrofai ir siaučiant vis ilgesnėms sausroms, mūsų planeta tampa vis mažiau tinkama žmonėms. Europos žemynui atsidūrus po vandeniu, Nuolydžio kaimas Kilimandžaro papėdėje – viena iš nedaugelio vietų, kur tebegyvena vaikai, tėvai ir seneliai. Jie mokosi patys užsiauginti maisto, skurdų racioną gardina prieskoniais, o plastikinius žaislus seniai pakeitę kitais.

Vieną dieną kaimo vaikai išgirsta žinią, kad jie – paskutinioji žmonių karta mūsų planetoje. Naujieną kiekvienas priima skirtingai. Vienas meistrauja baisias kaliauses, antras ruošiasi pabėgti, trečias – apsimeta, kad jam svarbu tik rožės, kurias pravardžiuoja varlėmis. Visi stengiasi atrasti prasmę naujoje atkarpoje, kurią turės nugyventi. Gal joje bus kas nors gražaus? Knyga skirta skaitytojams nuo dešimties metų, tačiau poetiška kalba ir giliomis įžvalgomis patrauks ir suaugusiuosius.

Tai poetiškas ir įkvepiantis pokyčiams pasakojimas apie draugystę, viltį, besaikio žmonių vartojimo nualintą Žemę, norą gyventi ir palikti ką nors gražaus po savęs.