Nuosprendis

Už savo nusikaltimą – kartu pasibaisėtiną ir absurdišką – Tukė gauna ne mažiau šokiruojantį nuosprendį. Atlikdama bausmę išsigelbėjimą ji randa knygose ir išėjusi į laisvę įsidarbina viename Mineapolio knygyne. Jis mažytis, bet sukaupęs didžiulę energiją – dėl itin ekscentriškų ir kartu šiltų, knygomis gyvenančių darbuotojų, taip pat dėl vienas už kitą keistesnių klientų. Viena iš jų – Flora, baltoji, kuri ne tik kaip įmanydama bando įrodyti savo indėnišką kilmę, bet ir gyvena taip, lyg išties būtų Amerikos čiabuvių palikuonė. Staiga mirusi Flora ima vaidentis knygyne – iš pradžių Tukei, o paskui ir jos kolegoms. Dėl nenuilstamų, net įkyrių, kad ir gerais ketinimais grįstų, Floros mėginimų įsipaišyti į indėnų bendruomenę šis jos pomirtinis apsireiškimas beveik nestebina, tačiau vis tiek neramina. Todėl Tukė pasiryžta išsiaiškinti, kas verčia šią moterį klaidžioti tarp knygyno lentynų net po mirties.

Tai romantikos nestokojanti knyga apie ypatingus paprastus gyvenimus, mėgavimąsi kasdienybe, meilę knygoms ir kalbai, šeimą, kurią susikuriame iš sutiktų žmonių, tačiau ji taip pat ryžtingai politiška, kaip būdinga Louise Erdrich kūrybai, ir paliečianti aktualius įvykius.