Delčia kaip aukso valtis

„Žinai, Trepsi, aš pavydžiu dabartiniams vaikams, – kokį laimingą metą jie gyvena! Mūsų šalyje yra smulkių rūpesčių, tačiau labai rimtų nėra. Nėra karo!“ – taip savo senam, nutrintam pliušiniam meškiui Trepsiui, kadaise vadintam migduku, taria Kėtė.

1944-aisiais, tada dar tik aštuonmetė, ji su tėvais, palikusi namus, nuo sovietų okupacijos bėgo į Švediją. Laivais į šią laisvą šalį plaukė daug estų, latvių, lyvių. Kelionė buvo pavojinga. Reikėjo saugotis bombų, patirti jūroje audras, pakeliui netekti draugų. Tai keblūs istorijos vingiai, kuriuos, pasak autoriaus, prisiminti sunku, bet būtina. Nuoširdus pasakojimas parodo, kaip svarbu net sunkiausiomis aplinkybėmis likti žmogumi, neprarasti jautrumo. Nes net ir grėsmingi įvykiai gali baigtis gerai. Visą šią istoriją dabar jau garbaus amžiaus Kėtė rengiasi papasakoti vaikams, padedama Trepsio, lydėjusio ją nuo vaikystės iki dabar per visus gyvenimo virsmus.

Knyga pelnė tris svarbiausius vaikų literatūros apdovanojimus: Estijos kultūros kapitalo fondo Metų knygos premiją, Estijos vaikų literatūros centro „Metų razinos“ titulą ir Virumos literatūros premiją. Pastaroji teikiama vertingiausiems Estijos istoriją atskleidžiantiems kūriniams.