Kelionė, 2023, Nr. 3

Pasirodė naujas žurnalo „Kelionė“ numeris, kuris, mums leidžiantis į rudenį, kviečia pakeliauti galgi ir kiek nepatogiais, bet reikalingais takais.

Viena iš kertinių šio numerio temų – kūnas ir kūniškumas. Kūną, be kurio mūsų žmogiškas buvimas tiesiog neįmanomas, vadiname tai broliu asilu, šv. Pranciškaus įkvėpti, tai molio indu – jau pagal apaštalą Paulių. Kūnas kaip asilaitis, kaip indas, kaip šventovė. Kūnas kaip dovana ir kaip iššūkis. Kūnas, be kurio, kaip primena teologai, neįmanomas ir mūsų dangus.

„Ar ir Jūs esate įsitikinęs/usi, kad krikščionims kūnas yra priešas, kurį reikia įvairiausiais būdais tramdyti? Ir kad didūs šventieji buvo griežti asketai, tyčia skaudinę kūną tam, kad siela susiprastų pasibjaurėti šiuo kalėjimu ir spruktų iš jo į dvasios viršūnes? Tai kodėl Kūrėjas nedavė jai sparnų, o ir pats susiruošęs ateiti pas žmones „apsirengė“ kūnu – patvirtino, kad laikų priešaušryje sukūręs kūnišką žmogų, atliko „labai gerą“ darbą“ – klausia teologė Jūratė Micevičiūtė savo straipsnyje „Mes esame IR kūnas“. O s. Ligita Ryliškytė SJE kviečia pasmalsauti: ką reiškia dažnas mūsų pasakymas, kad „Dievas girdi ir mato“? Argi neregimasis ir visagalis Dievas turi kūną, kad galėtų mus regėti kūniškomis akimis ar girdėti ausimis?


O kaip priimti savo kūną? Iš kur atsiranda neapykanta jam ir apie ką kalba toks, regis, žmogui nenatūralus elgesys kaip savižala? Rubrikoje „Nutylima tema“ skaitytojai ras Karolinos istoriją apie jos kovą su savižala ir interviu su psichologe Dalia Fediajeviene, pavadintą „Kiek pasaulyje medaus…“. Pasak šios psichologės, kai žmogus atranda savo gyvenimo „medų“ – mėgstamą prasmingą veiklą, tikrus gilius santykius, dvasinį maistą, savižala tampa nebeaktuali.

Skiltyje „Šeima“ šį kartą kalbama apie moters kūną, kuris dovanoja gyvybę. Štai moterys, po gimdymo, žvelgiančios į stebuklą, kuris į pasaulį atėjo per jų kūno dovaną. Moterys, bandančios įveikti savo baimę, priimti kūno pokyčius, kovoti su pogimdyvinės depresijos grimasomis. Lydimi teksto „Moters galia“ autorės Donatos Špokaitės skaitytojai galės prisiliesti prie šios jautrios temos.

Gimimas yra pradžia. O ką galime pasakyti apie kūną, kurį jau apleido gyvybė? Kaip parodyti jam tinkamą pagarbą ir išlydėti dėkingai? „Liesdamasis prie mirusio žmogaus kūno jaučiu ne baimę, o pagarbą“, – sako Egidijus, kuris ruošia mirusiųjų kūnus laidojimui. O laidojimo namų administratorė Rasa sako šiandien pastebinti žymų laidojimo tradicijų pokytį: laidotuvėms vis būdingesnis skubotumas, kai nebėra atsisveikinimo, pagerbimo, bendrystės… Apie besikeičiančias tradicijas ir deramą pagarbą mirusiojo kūnui – kun. Kęstučio Dvarecko parengtas straipsnis „Brangų lobį nešiojamės moliniuose induose“.

Mirtimi ir palaidojimu kūno svarba nesibaigia, nes, pasak teologo Valdo Mackelos, krikščionių dangus yra prisikėlusių kūnų dangus, o ne bekūnių sielų pasaulis. Apie kūno reikšmę amžinybėje – skiltyje – „Į gilumą“.

Dar viena svarbi šio „Kelionės“ numerio tema – kunigystė ir Bažnyčios atsinaujinimas. Apie tai – ir pokalbis su kun. Vaidotu Labašausku skiltyje „Asmenybė“. Prienų parapijos klebonas teigia, jog be Kristaus būtų tik funkcionerius. Pasak šio dvasininko, dabar yra „autentiškos kunigystės laikai, kas tikra lieka, kas netikra atkrenta. Taip pamatome tikrąjį vaizdą, ne tam, kad išsigąstume, bet kad permąstytume visą savo strategiją.“ Dar vienas dvasininkas, sakantis, jog dabar itin svarbu peržiūrėti pamatinius dvasininkijos veikimo principus – dominikonas Jokūbas Marija Goštautas. Savo tekste „Bažnyčios persikrovimo scenarijus: nuo individo prie asmens“ jis sako, kad nebeužtenka Bažnyčioje daryti mažus kosmetinius remontus, siekiant išsaugoti tai, kas byra, bet čia itin reikalinga esminė slinktis nuo individo prie asmens.

Lietuvos radijo eteryje jau daugiau nei tris dešimtmečius skamba „Mažosios studijos“ rengiamos laidos Toks ilgaamžiškumas yra išskirtinis ne vien katalikiškai Lietuvos žiniasklaidai. Ne mažiau nuostabu tai, kad radijo redakcijoje išlieka tas pats bendradarbių branduolys. Šįkart „Kelionės“ skiltyje „Tarnystė“ publikuotas išsamus Giedriaus Tamaševičiaus parengtas tekstas „Mažoji studija“ – 30 metų gyvuojantis feniksas“, kuriame: istorijos detalės, bendradarbių liudijimai ir, žinoma, puikios archyvinės fotografijos.

Rubrikoje „Šventumo kvapsnis“ skaitytojų laukia rašytojos Agnės Žagrakalytės pasakojimas apie šv. Juliją Bijar ir Namiūro Dievo Motinos seseris, kurių įsteigtų mokyklų šiais laikais galima rasti visuose žemynuose: nuo kuklių mokyklėlių Brazilijoje ar Konge iki prašmatnaus universiteto Silicio Slėnyje.

Skiltis „Pokalbiai apie kultūrą“ kviečia susitikti su dviem asmenybėmis: rašytoju Audriumi Skačkausku, perėjusiu savo gyvenimo pragarus ir dabar gyvenančiu naują gyvenimą, ir Indre Gruodiene, Naujojo Daugėliškio bendruomenės pirmininke, pamilusia gyvenimą kaime. O nauja žurnalo rubrika „Kryžkelystės“ ragina pasivaikščioti dar neišvaikščiotais takais. Čia – Birutės Grašytės-Black tekstas „Pradedančios žygeivės užrašai. San Diegas, Kalifornija“, kuriame ji dalijasi savo žygeivystės patirtimis.

Be to, „Kelionėje“: kun. Mindaugo Malinausko SJ perduotas žvilgsnis į Evangeliją iš paukščio skrydžio straipsnyje „Kai buvau aplankytas“, kun. Kazimiero Milaševičiaus komentaro OSB Pradžios knygai tęsinys, kuriame šįkart kalbama apie kvietimą streikuoti – šabą; Antano Šimkaus esė „Namai“ rubrikoje „Aštuntoji diena“, gydytojo Gabor Maté žvilgsnis į traumines patirtis straipsnyje „Normalumo mitas“ bei prancūzų simbolisto Rémy de Gourmont eilėraščiai iš ciklo „Rojaus šventosios“ (vertė Tomas Taškauskas).