Simonas

Sofja įdėjo į karstą jo padovanotą dirbtinių perlų vėrinį. Eliza – kvepalų flakoną. Silvija – pakabutį. Susana – susuktus piešinius. O Melanja, nusimovusi nuo piršto nuzulintą vestuvinį žiedą, užmovė jam ant mažojo piršto ir pažadėjo netrukus pasimatyti su juo.
– Moterie, leisk bent kiek pailsėti nuo tavęs, – sumurmėjo Simonas.

Mūrininko Simono mirtis žmonių per daug nenustebino – mirė jis savo septyniasdešimt devintojo gimtadienio išvakarėse. Bet sielojosi visi – Simonas buvo kompanijos siela ir visų numylėtinis. Gyveno plačiai ir laisvai, išlaidavo savęs nevaržydamas, valgydavo lyg paskutinį kartą, gerdavo taip, tarytum rytoj būtų priimtas sausas įstatymas. Mylėjo moteris – su polėkiu ir savęs negailėdamas, pavyduliaudavo ir dievindavo, o santykiams baigiantis būtinai ką nors dovanodavo.

Apraudoti Simono atėjo ir keturios buvusios pasijos, išsipuošusios lyg į velykines mišias. Našlė Melanja greitai persirengė gražesniais rūbais, nusipudravo ir pasidažė lūpas – nesėdės gi tarp šitų išsipusčiusių vištų lyg apsileidusi džiūsna! O gedėtojams išsiskirsčius, našlė ir buvusios pasijos susėdo aplink karstą, gurkšnojo naminį vyną ir įkaitusios ar nuo svaigalų, ar nuo bejėgės Simono išvaizdos, atvirai pasakojosi apie gyvenimą.

Su didele meile ir švelniu humoru rašytoja Narinė Abgaryan romane „Simonas“ pasakoja apie neįtikėtinas keturių moterų transformacijas dvidešimtojo amžiaus socialinių ir moralinių Armėnijos stigmų fone. Į kiekvienos mylimosios gyvenimą Simonas tarsi gelbėtojas įžengia sunkiausiu, kone beviltišku metu. Tačiau iš tiesų jis – labiau katalizatorius, padedantis moteriai atrasti savyje neįtikėtinos jėgos, stiprybės, aistros ir jausmingumo.

Pasiklausai jų – jis kiekvieną išgelbėjęs. Kur jis ten ką gelbėjo? Pats kaip galėdamas gelbėjosi. Jeigu ne jos, na ir dar viena kita dešimtis trumpučių, nieko nereiškiančių romanų – būtų visai išprotėjęs.