Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

Romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ nukelia skaitytoją į apytikriai XIII a. Estiją, Kryžiaus karų ir slibinų metus. Tai pasakojimas apie senojo pasaulio susidūrimą su naujuoju ir šio susidūrimo sąlygojamus virsmus. Ypatingų gebėjimų turintis Lėmetas – paskutinis iš padermės, kuri ilgus šimtmečius gyvavo šiose giriose. Tol, kol užplūdę kraštą geležiuočiai neatnešė naujų papročių, keisto maisto ir tikybos. Juos mėgdžiodami miškiniai išsikėlė į kaimus, ėmė lenkti nugarą, vokiškai giedoti bažnyčios chore ir išsižadėjo savo kilmės. Kadaise žmonės, gyvatės ir lokiai gyveno kaip broliai, į mūšį jota vilkams ant nugarų, o dešimčiai tūkstančių vyrų gyvate sušnypštus, nubusdavo Šiaurės Slibinas, kuriam padedant nugalabyti visi priešai. Tačiau senasis pasaulis pamažu užsiveria, grimzta vis giliau su savo paslaptimis.