Smuklė „Plėšiko lindynė miške“

– Jūs ir vėl mano sode, pone Hocenplocai?
– Kaip matote.
Plėšikas linktelėjo galva ir jau norėjo lįsti iš savo slėptuvės.
Močiutė čiupo maišelį skalbinių segtukų.
– Nė iš vietos! – sušuko ji. – Arba taip tvosiu šitais segtukais per galvą, kad daugiau jokios skrybėlės neužsidėsit... Rankas aukštyn!
Hocenplocas negalėjo žinoti, kad močiutė dabar prieš miegą skaito knygas apie plėšikus.
Dėl visa ko jis iškėlė rankas ir ėmė tikinti, kad atėjęs be piktų kėslų.

Plėšikiškiausias iš visų plėšikų – pats Hocenplocas – tikina, kad šįkart jis tikrai pasitaisė ir grįžo į doros kelią. Meluoja! O gal ne? Bet ką gi veiks plėšikas, jei neplėšikaus?