Apie moteris ir druską

Rašytoja romane pasakoja apie kelias Lotynų Amerikos moterų kartas bei sudėtingą jų likimą. Nuo devyniolikto amžiaus cigarų fabrikų iki šiandieninių imigrantų sulaikymo vietų, knygoje atsiskleidžia nepaprastai jautri istorija apie moterų stiprybę ir gebėjimą išlikti.

Lemtingas dukters pasirinkimas, motina, velkanti praeities naštą ir šeimos paveldas, kuris siekia laikus Kuboje, kai dar nė viena iš jų nebuvo gimusi...

XIX amžiaus Kubos cigarų fabriko ceche Marija Izabelė yra vienintelė moteris. Tačiau politiniai sprendimai, nedarbo ir maišto grėsmė verčia asmeninę nepriklausomybę iškeisti į vienintelį tų laikų moterims tinkantį gyvenimo būdą.

Po devyniasdešimties metų Marijos Izabelės palikuonė Doloresa taip pat išgyvena neramius laikus. Fidelis Kastro kviečia vyrus traukti į kalnus ir sukilti, o moterys lieka vienos, baimėje ir be duonos kąsnio. Tačiau Doloresa su dukromis Karmen ir Elena tai reiškia ne tik skurdą, bet ir išsilaisvinimą.

Dabartiniame Majamyje Džanetė kovoja su priklausomybe nuo narkotikų ir alkoholio. Emigrantės iš Kubos dukra pasiryžusi sužinoti daugiau apie savo šeimos istoriją, kurią santūrioji motina Karmen linkusi nutylėti.

Džanetė elgiasi spontaniškai ir pribloškia Karmen nusprendusi į namus pasikviesti sulaikytos imigrantės iš Salvadoro dukrą, o vėliau keliauti į Kubą ir susipažinti su močiute, kurios niekada nematė.

Romane yra asmeninių ir politinių išdavysčių kaleidoskopas, po gabalėlį dėliojantis nepaprastų moterų gyvenimą. Tai pasakojimas apie moterų pasirinkimus ir jų prisiminimų naštą, bei atkaklumą tų, kurios nusprendė pasakoti savo istorijas, nepaisydamos bandymų jas nutildyti.

Gabriela Gracija drąsiai kalba apie imigraciją, istoriją, tremtį, nelegalus bei motinų ir dukrų ryšius.