1940. Paskutinė Lietuvos vasara

Istoriko Norberto Černiausko knyga „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ – penkiolikos dienų mozaika, sudėliota iš paprastų žmonių kasdienybės ir patirčių. 1940-ųjų vasara – riba, kurią peržengusi mūsų šalis niekada nebebuvo tokia kaip anksčiau.

1940-ųjų vasara buvo paskutinė nepriklausomos valstybės vasara. Tačiau kalbėdami apie tą laikmetį istorikai dažniausiai analizuoja istorinius procesus, nagrinėja svarbiausius sprendimus ar gilinasi į geopolitinius žaidimus. Norberto Černiausko knyga „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ kitokia. Ji apie žmones.

Žmonės, kurie kaip ir kiekvienais metais ruošėsi derliaus sezonui. Žmones, kurie planavo vasaros atostogas, mokyklų ar universitetų išleistuves. Žmonės, kurie norėjo sportuoti, ilsėtis, keliauti, pažinti, atrasti. Ir tuos žmones, kuriems vasara yra pats darbymetis ūkyje. Šalis, išgyvenusi šaltą žiemą, su džiaugsmu laukė vasaros. Valdžia ruošėsi tiesti kelius ir elektrifikuoti Lietuvą. Laukė daug reformų ir naujovių.

Autorius parašė kitokią istorinę knygą. Jis vaizduoja 1940-ųjų visuomenę su visomis kasdieninėmis problemomis, apsipratusią su tuo, kad kažkur Europoje vyksta karas, o dienraščių puslapiai ir radijo pranešimai šiek tiek baugina. Tai buvo kitokia vasara...

Norbertas Černiauskas teigia, kad tradicinis knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ skaitytojas yra istorijos mėgėjas. Tačiau rašydamas tekstą autorius daug galvojo ir apie visus tuos, kurie istorinio žanro leidinius į rankas ima labai retai. Rašytojas tikisi, kad knyga sudomins ir juos.