Skambantis molis

Projekto „MoBiLait: mokymosi galimybių atvėrimas žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, per Lietuvos bibliotekų tinklą“ leidinys.

Kultūros ir idėjų istorikės, filosofės Nerijos Putinaitės naujausioje knygoje „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“ kalbama apie, atrodytų, neginčijamas lietuviškas vertybes – Dainų šventes, Justino Marcinkevičiaus trilogiją „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ ir Lietuvos TSR (šiandien – Lietuvos) liaudies buities muziejų Rumšiškėse.

Savo monografijoje Nerija Putinaitė rašo, kad poeto „nacionalinis epas“ (savo trilogiją taip vadino pats Justinas Marcinkevičius) sovietmečiu buvo sutiktas su labai palankiai iš visų visuomenės pusių – plačiosios publikos iš vienos, ir cenzorių iš kitos. Mokslininkė argumentuoja, kad trilogijoje paliečiamos istorijos ir tautiškumo temos neperžengė sovietinės istoriografijos nubrėžtos ribos ir trilogijoje pasakojimas apie lietuvių tautos valstybę visą laiką lydimas nesėkmės šešėlio. Toks kontekstas, lyg kontrastas „sėkmingai“ sovietinei realybei buvo visiškai priimtinas ideologinei nomenklatūrai.

Kita „Skambantis molis“ tema skirta Dainų šventėms. Nors šiandien jos įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, po antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos sovietinės reokupacijos, šventės tapo vienu iš lietuvių sovietizavimo būdu. Nerija Putinaitė parodo, kad 1946 m. Dainų šventė Lietuvos komunistų partijos elito veikėjams atrodė kaip būdas parodyti naujos sovietinės valdžios pastangas globoti tautiškumą, o vėliau, per masinę saviveiklą kontroliuoti tautinius jausmus.

Knygoje „Skambantis molis“ yra ir skyrius, skirtas Liaudies buities muziejui, kuriame vyksta neakivaizdinė Nerijos Putinaitės polemika su sovietinių veikėjų atsiminimų teiginiais, kad muziejaus atsiradimas buvo kultūros rezistencijos aktas prieš centrinę valdžią. Mokslininkė įrodo, kad Rumšiškių muziejus pateko į būtent centrinės valdžios paskelbtą iniciatyvą steigti tokio tipo muziejus visoje Sovietų sąjungoje.

Nerija Puitinaitė savo pokalbyje su LRT žurnalistu sako, kad jos knyga yra noras parodyti tautiškumo vietą sovietinės sistemos ribose. Anot mokslininkės, buvo „... pastangos ne jį uždrausti, įdiegti internacionalumą, bet tautiškumą modifikuoti, prijaukinti prie sovietinės sistemos. Todėl, jeigu tautiniai elementai neturėjo antisovietinių politinių, religinių implikacijų, jie buvo labai pozityviai traktuojami“.