Aušvico lopšinė

Populiarių romanų autoriaus Mario Escobar knyga „Aušvico lopšinė“ pasakoja tikrais faktais paremtą, mažai kam žinomą istoriją apie romų tautybės žmonių likimus Antrojo pasaulinio karo metu. Tai atkaklumo, vilties, motiniškos meilės ir stiprybės istorija, išgyventa vienu baisiausių praeito amžiaus laikotarpių.

1943-čių metų rytą Helena ketino pažadinti savo vaikus ir suruošti juos į mokyklą, tačiau įprastą rutiną suardė netikėtas policininkų įsiveržimas. Nutiko tai, ko Helena jau kurį laiką bijojo. Jos romų tautybės vyras ir penki vaikai siunčiami į internuotųjų stovyklą. Policija teigia, kad ji, būdama vokiete, gali likti namuose, tačiau Helena be jokių dvejonių nusprendžia pasitikti šeimai skirtą likimą.

Visi jie išvežami į Aušvico koncentracijos stovyklą ir apgyvendinami romų stovykloje. Gyvenimo sąlygos yra nepaprastai sunkios, tačiau Helena džiaugiasi, kad liko kartu su vaikais. Prabėgus kelioms dienoms po atvykimo, stovykloje pasirodo daktaras Jozefas Mengelė, kalinių kortelėje pastebėjęs, kad Helena yra vokietė ir profesionali slaugytoja. Jis paskiria ją vadovauti stovyklos darželiui. Patalpos bus įrengtos dviejuose barakuose: vienas naujagimiams, o kitas vaikams iki šešerių metų.

Helena, padedama dviejų lenkų kilmės žydžių ir keturių romų moterų, organizuoja darželio įkūrimą. Nors Mengelė parūpina vaikams žaislų ir maisto, jo tikslai kelia šiurpą, o už sienos tūkstančiai žmonių bando išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Vos už 400 metrų dvi dujų kameros kasdien naikina tūkstančius kalinių.

Šešiolika mėnesiu Helena gyvena iškreiptoje tikrovėje, desperatiškai bandydama rasti būdą išgelbėti savo vaikus.

„Aušvico lopšinė“ atkreipia dėmesį į romų likimą: kelios dešimtys tūkstančių etninių romų, kalėjo ir buvo sunaikinti Aušvice.