Viduramžių ruduo

Vienas iš svarbiausių Johan Huizinga'os medievistinių studijų tikslų buvo analizuoti aplinkybes, kuriomis kristalizavosi viduramžių žmogaus žmogaus mąstysena ir gyvensenos ypatumai, kai knygos „Viduramžių ruduo“ veikėjui teko rinktis arba sociokultūrinę bendriją arba laisvą individualų apsisprendimą sekti idealu. Knygoje „Viduramžių ruduo“ Johanas Huizinga beveik nebandė spręsti chronologinės problemos - kada baigiasi sociokultūrinis tipas ir kada pradedama sekti istoriniais idealais. Šis veikalas, kuris nuolat perleidžiamas įvairiomis kalbomis, turi kitokią vertę. Johano Huizinga‘os kūrybos tyrinėtojai išskiria penkias pozicijas, paverčiančias „Viduramžių rudenį“ neprarandančia aktualumo knyga:

1. Meilė istorijai dėl pačios istorijos. Tyrinėdamas praeitį, Johanas Huizinga mato amžinus dalykus. Jo knygose nėra ideologinių stovyklų, jis neturi politinių, ekonominių ar socialinių tikslų.
2. Johanas Huizinga istoriją supranta pliuralistiškai. Jo nuomone, istorija gyvas, daugiabriaunis procesas, neturintis tikslo, variklio ar būtinybės. Tokia nuostata jo kūrinius išlaiko visuomet aktualiais.
3. Gebėjimas vaizdžiai aprašyti istorinius įvykius. Johanas Huizinga atmeta pozityvistinį požiūrį į istoriją. Jo nuomone, istorikas turi atkurti praeitį. Jis pats tai darė virtuoziškai, todėl jo knygos tampa dideliu iššūkiu vertėjams.
4. Istorinės sensacijos idėja. Šį terminą Johanas Huizinga suvokia kaip netikėtą ir gilių istoriko prasiveržimą į istorinį įvykį.
5. Etinis imperatyvas. Siekdamas atskleisti praeitį istorikas privalo smarkiai koreguoti savo paties subjektyvumą. Pasišventimas tiesai yra svarbiausia etinė istoriko prievolė.

Projekto „MoBiLait: mokymosi galimybių atvėrimas žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, per Lietuvos bibliotekų tinklą“ leidinys.