Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms

„Mane visada ypač domino eilėraščiai, kuriuose „gražumo”, „meniškumo” tėra tik būtinas minimumas. Eilėraščiai, kurie geba tapti beveik anoniminiais, be ryškesnės autoriaus invazijos. Tarsi atsiradę savaime. Idealiu atveju skaitytojas pasijunta taip, lyg pats juos būtų parašęs. Dažnai jie trumpi, lakoniški, atmosferiški. Keliomis eilutėmis sukuriantys pasaulio vaizdą.
Kita knygos ašis – „Paguodos giesmės”, eilėraščių ciklas, kurį kažkada pradėjau, iš karto žinodamas, kad jis niekada nebus baigtas. Eilėraščiai į šį ciklą ateina patys – nenoriu nieko forsuoti ir skubinti. Gal net priešingai – norėtųsi, kad ciklas pildytųsi kuo lėčiau. Nes dauguma ciklo eilėraščių vienaip ar kitaip susiję su man svarbiais žmonėmis, kurių jau nebėra. Konkrečių dedikacijų norėjau išvengti, nors kai kur jos lengvai nuspėjamos. Visgi „Paguodos giesmės” skirtos ne mirusiesiems, o gyviesiems, tebegyvenantiems. Visų gyvųjų sustiprinimui ir paguodai.
Likusių eilėraščių stilistika – atpažįstama iš mano ankstesnių knygų. Paradoksalūs, (auto)ironiški. Kai kurie aštroki“, – Gintaras Grajauskas.