Paulius Jurkevičius
Paskui, kai užgeso Koliziejus
neoromanas iš epicentro

2020 metų kovo 10-osios vakarą Romos amžinumo simbolis Koliziejus sutvisko Lietuvos vėliavos spalvomis. O paskui užgeso, ir Italija nuniro į pandemijos epicentro gelmes.
Bet prieš tai buvo siautulingas prodromas: autorius įsuka skaitytoją į žavų degustacinių vakarienių Lietuvos restoranuose ritmą, į tūkstančių Vilniaus knygų mugėje greta plakančių širdžių, kvėpuojančių plaučių, gyvenimo džiaugsmo ir malonumų atmosferą. Šis romanas – tai lyg ir „Dieviškosios komedijos" maršrutas, tik priešinga kryptimi – iš nevaržomos laisvės rojaus į nerimo kupiną skaistyklą antroje knygos dalyje. Pasakojimo ritmas lėtėja, Romoje tvenkiasi tragiškos ateities nuojauta. Ir pagaliau štai pandemijos epicentro pragaras – trečia knygos dalis.
Tačiau tai nėra knyga apie virusą, apie ligą. Tai savito, elegantiško stiliaus pasakojimas apie pandemijos kasdienybę, psichologinę įtampą, sustojusį laiką, kone absoliučioje tyloje skendintį Vakarų civilizacijos lopšį – Romą. Nerimo akimirkas keičia švelni ironija, autorius meistriškai panardina skaitytoją į žurnalistinio darbo procesą, tarsi siūlydamas drauge kurti tekstą.