Gydytojas iš Saragosos

492-ais metais Ispanų inkvizicija savo gniaužtuose laikė visą šalį. Po šimtmečius bažnyčios remiamų persekiojimų, žydai, kurie ispanų gyvenime buvo svarbūs nuo pat Romėnų laikų, karališkuoju įsakymu galutinai ištremiami. Tie, kurie nori likti šalyje yra tiek įsibauginę, kad priima katalikų tikėjimą. Didelė dalis kitų šeimų nusprendžia palikti Ispaniją ir išvykti. Deja, daugelis jų nužudomi dar nespėję pabėgti iš šalies.

Penkiolikmetis Jonas yra vieno geriausių to meto Ispanijos sidabrakalio sūnus. Vaikinas netikėtai netenka brolio – jis nužudomas paslaptingomis aplinkybėmis. Netrukus inkvizicija susidoroja ir su berniuko tėvu. Šie žmonės – nematomos aukos bendrame fanatiškų žudynių plane. Dėl aplinkybių įstrigęs Ispanijoje Jonas duoda sau pažadą gerbti šeimą ir niekada neatsisakyti savo tikėjimo bei puoselėti žydiškas tradicijas.

Jonas su asile Moze pradeda didingą bėglio kelionę per Ispaniją. Kelionę ne tik per šalį, bet ir per savo vidinį pasaulį. Sunkiai triūsdamas jis stengiasi nepaleisti atsiminimų apie prarastą kultūrą ir bando rasti atsakymus į su tautos praeitimi susijusius būties klausimus. Knygos pasakojimas yra Jono virsmas iš berniuko į vyrą. Suaugus jam tenka derinti dvigubą gyvenimą – gerbiamo katalikų gydytojo ir pabėgėlio žydo. Pasakojimas tarsi seka paskui žmogų, kuris visą gyvenimą išlaikė savo pažadą ir įsitikinimus.