Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

Romanas – fantasmagorija, fantazija, pasaka apie Estijos visuomenės tradicijų, religijos ir vertybių kaitą, skirtingų kultūrų susidūrimą. Autorius ironizuoja aklą prisirišimą prie romantizuojamų pagonybės tradicijų, kai beatodairiškai, nepaisant besikeičiančio pasaulio kartojami nebesuprantami, jokios prasmės nebeturintys ritualai, kasdieniai veiksmai. „Ne todėl, kad būtų svarbu, ne, čia viskas beprasmiška. Bet toks jau paprotys.“

Autorius pasitelkdamas estų pasakų, legendų motyvus pasakoja apie XIII a. Estiją, geležiuočių ir slibinų laikus. Pagrindinis veikėjas Lėmetas - paskutinis senos, ilgus amžius giriose gyvenusios ir gyvačių kalbą mokėjusios giminės palikuonis, turintis ypatingų gebėjimų. Jis gyvena pokyčių ir virsmų laike. Į kraštą atkeliavę geležiuočiai atnešė naujus papročius, kitokio maisto ir tikybos. Sekdami atėjūnų pavyzdžiu miško žmonės ėmė keltis į kaimus, dirbti sunkius žemės ūkio darbus, išpažino krikščionybę, ėmė vokiškai giedoti bažnyčios chore ir išsižadėjo savo kilmės. Kadaise žmonės, gyvatės ir lokiai gyveno kaip broliai, į mūšį jota vilkams ant nugarų, o dešimčiai tūkstančių vyrų gyvate sušnypštus, nubusdavo Šiaurės Slibinas, kuris padėdavo nugalėti visus priešus. Tačiau senasis pasaulis pamažu atsitraukia, užsiveria, grimzta vis giliau į praeitį su savo paslaptimis ir tradicijomis, vis mažiau žmonių jį prisimena, vis mažiau jo pasigenda.

Romano vertėja iš estų kalbos Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė viename interviu romaną pavadino keistu, nurautu, kupinu netikėtų vaizduotės blyksnių. Ir dar pridūrė: „Knyga rimta, kuo rimčiausia: pabandykite prajuokinti skaitytoją (juk kur kas lengviau jį sugraudinti ar šokiruoti), išmaniai atseikėti farso, išlaikyti komišką įtampą, skoningai ironizuoti stereotipus – menki juokai.“

Nuo pasirodymo 2007-aisiais šis romanas išverstas į prancūzų, vokiečių, ispanų, anglų, rusų, suomių, vengrų, olandų, danų, čekų, latvių kalbas ir netgi setų, Estijos tautinės mažumos, dialektą; pelnė prestižinių apdovanojimų ir Estijoje, ir užsienio šalyse, o autoriui – įdomiausio šiuolaikinio estų rašytojo vardą. Andrus Kivirähk lyginamas su J. R. R. Tolkieno, Marko Twaino ir Terry Pratchetto kūryba. Tai vienas įdomiausių ir kontraversiškiausių estų šiuolaikinės literatūros kūrinių.

Audioknygos leidybą parėmė Lietuvos Kultūros Taryba.