Egzistencija, prasmė, tobulumas

Knygoje "Egzistencija, prasmė, tobulumas. Aristoteliški gyvenimo prasmės apmąstymai" gyvenimo prasmės klausimas naujai apmąstomas Aristotelio teleologijos kontekste.
Viena svarbiausių monografijos tezių, jog modernybės ir modernios savivokos centre slypi prasmės entropijos, arba prasmės prarasties, fenomenas. Atsispyrus nuo Albert’o Camus ir Martino Heideggerio darbų kritikos, monografijoje įrodinėjama, kad jų pateikta egzistencijos laikinumo samprata yra ribota ir dėl to turi būti naujai apmąstoma kitokių filosofinių prielaidų šviesoje. Teigiama, kad šias prielaidas geriausiai galime artikuliuoti pasitelkdami Aristotelio filosofiją.

Alasdairo MacIntyre’o modernybės kritikos, praktikos ir tradicijos koncepcijų analizė suteikia teorinį pagrindą monografijoje plėtojamoms egzistencijos, prasmės ir tobulumo sampratoms. Nepaisant to, kad ikikalbinė egzistencija yra ankstesnė nei subjektą kuriančios prasmės struktūros, teleologiškai suprastos ontologijos požiūriu prasmė yra pirmiau egzistencijos. Žmogiškos būties formoje slypintis tobulumo potencialumas ir jo aktualizacija suteikia prasmę egzistencijai.

Graikiškosios tobulumo (aretē) sampratos teorinės interpretacijos šviesoje analizuojama modernaus meno samprata. Immanuelio Kanto ir Friedricho Nietzsche’s diskusija apie meno ir genijaus prigimtis leidžia kelti meno kaip prasmės struktūros, turinčios savo vidinius tobulumo standartus, problemą. Šios filosofinės diskusijos kontekste analizuojamas Wolfgango Amadeus Mozarto gyvenimas ir kūrybinis genijus.