Tik ištarti reikėjo

Naujausioje knygoje „Tik ištarti reikėjo" poetė prisimena jaunystę, Sibiro tremties metus, tai atsišaukia knygos skyrių pavadinimais („Kritimas", „Prisiminimas", „Kita šalis", „Išdavystė"), tų metų realijomis (lageris, Bronytė iš tolimosios Zimos); keletas eilėraščių parašyta rusų kalba. Praeities įspūdžiai įaudžiami į dabartį, kuri yra tikroji emocijų, apmąstymų erdvė. Poetė žvelgia į savo gyvenimą iš tolimesnės distancijos, suvokdama apskritai žmogaus prigimtį, būties trapumą, baigtinumą. Ji nesideda istorinių įvykių teisėja, o natūraliai priima gyvenimą kaip išbandymų virtinę, gėrio ir blogio susidūrimus. Poetė nemoralizuoja, ji neturi pretenzijų nei žmonėms, nei Aukščiausiajam. Autorė kalba įvairiomis temomis. Skaitytojus ji paperka melodingu eilėraščiu, meistrišku eiliavimu. Jos poetinė kalba talpi, taki. Atviros, iš pirmo žvilgsnio lyg neišbaigtos frazės perteikia emocijos kryptį – su abejonėmis, šūksniais ir klausimais, kontrastais, nutylėjimais. Tokia forma iškalbinga, daugiaprasmė, įtraukianti.