Sugrįžimas į Aliaską

1974-ieji. Erntas Olbraitas grįžo iš Vietnamo karo visiškai pasikeitęs ir nepastovus. Kai jis praranda dar vieną darbą, impulsyviai priima sprendimą vykti su žmona ir dukra gyventi į Aliaską, kur jie galės būti nepriklausomi nuo sistemos.
Kora dėl mylimo vyro pasiryžusi padaryti bet ką, net jei tai reiškia kelionę į niekur. O trylikametė jų duktė, įstrigusi aistringų ir audringų tėvų santykių labirintuose, nelabai gali rinktis, tik viliasi, kad nauji namai visai šeimai reikš geresnę ateitį.

Atokiame, laukiniame Aliaskos kampelyje Olbraitai randa visiškai nepriklausomą stiprių vyrų ir dar stipresnių moterų bendruomenę. Ilgos saulėtos dienos ir vietinių dosnumas padeda jiems išgyventi, kai paaiškėja, jog jie atvyko gerokai per menkai pasirengę – atšiaurus oras ir būtiniausių išteklių stoka iš pradžių gerokai išgąsdina naujakurius.

Tačiau kai ateina žiema, aštuoniolika valandų trunkanti naktis ir tamsa apgaubia ne tik Olbraitų trobelę. Ernto psichikos būklė pablogėja ir išorinės grėsmės nublanksta prieš tas, kurios kyla iš vidaus. Apsnigtoje ir tamsioje trobelėje mama su dukra supranta baisią tiesą – jos turės pačios pasirūpinti savimi.

Tai intymus pasakojimas apie šeimą, meilę ir žmogaus gebėjimą išgyventi. Rašytoja sau būdingu elegantišku stiliumi pasakoja apie moterį ir jos begalinę vidinę stiprybę. Paveiki ir jaudinanti istorija tiesiog įsismelkia ir joje nesunku rasti savo paties atspindžių.